Greitas automodelis nėra vienareikšmiškas pergalės lenktynėse garantas. Siekiant gerų rezultatų didžiausioji dalis priklauso ir nuo vairuotojo. Susipažinkite su automodelių greito (ir teisingo) vairavimo pagrindais! Greičiau įveikti distanciją trasoje galima dviem būdais: stengtis kiek įmanoma sutrumpinti važiuojamą distanciją, arba tiesiog važiuoti didesniu greičiu. Arba, laikantis abiejų taisyklių vienu metu, galima sutaupyti dar daugiau laiko - kitaip tariant, važiuoti greičiau. Tai reiškia, kad trajektorija, kuria važiuoja automodelis, turi būti kiek įmanoma trumpesnė ir tuo pačiu kiek įmanoma tiesesnė bei tolygesne.
Ta pati taisyklė galioja ir kitokiems posūkių tipams: didžiausio spindulio trajektorija yra „greičiausia“. 90° posūkyje veiksmų seka tokia pati - stabdymas, posūkio įveikimas išlaikant vienodą spindulį (nei greitėjant nei lėtėjant), tada trajektorijos "ištiesinimas" ir pagreitėjimas.Svarbiausia yra žinoti (arba tiesiog jausti) geriausią posūkio įveikimo trajektoriją ir nuo jos nenukrypti visą važiavimo laiką be ankstyvo ar vėlyvo stabdymo. Raktas į pergalę – pastovumas. Paprastai daugiau laiko prarandama padarius vieną klaidą posūkyje, nei „atsilošiama“ dar dešimtyje posūkių įveikiant juos idealiai. Svarbiausia yra žinoti (arba tiesiog jausti) geriausią posūkio įveikimo trajektoriją ir nuo jos nenukrypti visą važiavimo laiką be ankstyvo ar vėlyvo stabdymo. Raktas į pergalę – pastovumas. Paprastai daugiau laiko prarandama padarius vieną klaidą posūkyje, nei „atsilošiama“ dar dešimtyje posūkių įveikiant juos idealiai.
Pažangesnė technika
Ankstesniuose pavyzdžiuose važiavimo techniką aptarėme turėdami omenyje tik vieną vienintelį posūkį, esantį tarp dviejų tiesiųjų trasos atkarpų. Bet tai nėra dažnas atvejis, kadangi trasose posūkai dažnai seka vienas po kito, arba po jų seka ilgos tiesiosios. Jei už posūkio yra ilga tiesioji arba kitas, aštrus posūkis, „Išorė-vidus-išorė“ gali būti ne greičiausias posūkio įveikimo būdas. Pavyzdžiui, išvažiuojant iš posūkio ir atsiduriant išorinėje trasos dalyje gali būti, jog modelis bus visiškai netinkamoje pozicijoje tam, kad įveiktų sekantį posūkį. Tokiu atveju geriau taikyti lėto įvažiavimo bei greito išvažiavimo iš posūkio techniką
Ši technika pagrįsta tuom, kad iš esmės automodelis stabdo efektyviau nei greitėja. Kaip galima pamatyti paveikslėlyje, stabdymas vyksta kiek vėliau ir intensyviau ir modelis pasukamas gerokai aštresniu kampu. Tačiau nuo to taško posūkis įveikiamas švelnesne trajektorija (o tai reiškia greičiau) negu „išorė-vidus-išorė“. Atkreipkite dėmesį, jog „vidinis“ posūkio taškas (kai modelis labiausiai priartėja prie vidinės posūkio dalies) yra pasislinkęs arčiau posūkio pabaigos. Rezultatas – modelis žymiai didesniu greičiu išvažiuoja į po posūkio esančią tiesiąją. Posūkiams, po kurių yra ilgos tiesiosios, lėto įsukimo ir greito išvažiavimo technika yra visada efektyviausia, todėl, kad jos dėka galima išnaudoti pilną modelio greitėjimą ir ilgesnį važiavimą maksimaliu greičiu, išlošiant brangaus laiko dalis.Kiek asimetriška turi būti posūkio įveikimo trajektorija priklauso nuo po jo esančios tiesiosios ilgio bei skirtumo tarp modelio gebėjimo bėgėtis ir stabdyti. Kuo tiesioji yra ilgesnė, ir kuo daugiau skiriasi stabdžių bei greitėjimo jėgos, tuo asimetriškesnė turi būti trajektorija.
Šioje posūkio įveikimo technikoje yra mažiausiai du trūkumai - visų pirma, labai svarbu, jog niekas netrukdytų išvažiuoti iš posūkio – jei pavyzdžiui jūs išvažiuosite kiek per plačiai, ir trajektoriją teks koreguoti vairu vengiant susidūrimo, jūs prarasite visą išloštą greitį (o gal ir daugiau). Antra – stabdydami vėliau (ir posūkio išorėje) jūs paliekate „atviras duris“ (laisvą vidinę posūkio dalį) iš paskos važiuojančiam ir besitaikančiam jus aplenkti varžovui. Todėl naudoti šią posūkių įveikimo techniką, kai iš paskos važiuojantis modelis taikosi aplenkti jūsiškį yra netikslinga.
Ieškant idealios trajektorijos reikia sujungti visas šias technikas – bandykite rasti didžiausią įmanomą posūkio įveikimo spindulį, kad neprarastumėte greičio, tuo pačiu bandykite rasti trumpiausią trasos įveikimo kelią ir tuo pat metu stenkitės išvažiuoti į tiesiąsias kiek įmanoma didesniu greičiu. Žinoma, tai gerokai lengviau pasakyti, nei padaryti. Tačiau būtent todėl didžiausią svarbą ir sudaro nuolatinės treniruotės.
Nepriklausomai nuo to, kokią posūkių įveikimo techniką jūs naudojate, iš visų veiksmo fazių svarbiausias yra momentas stabdant ir pradedant sukti į posūkį. Nesunkiai pastebėsite (ar jau pastebėjote), jog tinkamai pristabdžius ir pradėjus daryti posūkį, poto telieka tik sukti ir greitėti. Ir pažvelgus iš kitos pusės – jei suklysite stabdydami, jums iš tiesų teks paplušėti „tiesinant“ ir „apvalinant“ trajektoriją, neprarandant dar daugiau laiko.
Tobulos trajektorijos „paieškos“ turi dar vieną savybę: važiuojant ribinėmis galimybėmis trajektorija tampa „nulemta“. Tarkime, automodelis važiuoja posūkiu maksimalia įmanoma padangų sukibimo ir greičio riba. Tai reiškia, kad nebelieka erdvės jokioms korekcijoms, kadangi joms reikėtų dar trupučio sukibimo (o jis jau išnaudotas). Mažinant automobilio judėjimo greitį galima būtų išlošti trūkstamo sukibimo, tačiau dalis sukibimo reikalinga ir pačiam stabdymui! Taigi, tam tikra prasme tai yra „padėtis be išeities“. Pradėjusį maksimaliu įmanomu greičiu posūkį, automodelį galima palyginti su strėle – jo judėjimo trajektorija jau „nulemta“. Iš to peršasi dvi išvados – pirma, tai reiškia, kad stabdymas prieš posūkį ir įsukimas yra patys svarbiausi faktoriai nulemiantys tolimesnę posūkio trajektoriją. Kaip ir buvo minėta aukščiau, stabdant teisingai ir laiku pradedant sukti jūs atliekate 98% viso darbo – likusioji dalis nebėra tiek svarbi ar sudėtinga. Antra išvada - važiuojant trasa greičiausiu įmanomu būdu nebelieka erdvės korekcijoms. Jei jūs vis dar galite keisti pradėtas trajektorijas, tai reiškia kad jūs dar nepasiekėte ribos. Būtėnt todėl tolygiai vairuojantys pilotai yra visada greitesni. Jie visą laiką važiuoja „ant ribos“.
Sėkmės trasose!